pranayama1

 

Pranajama (sanskr. प्राणायाम prāṇāyāma) – kvėpavimo reguliavimas, kontrolė. Kvėpavimo praktika padeda kaupti gyvybinės energijos atsargas. Svarbiausias jos tikslas – kūno funkcijų sureguliavimas ir jų suderinimas su kosminiais ritmais.

Norint įvaldyti pranajamą, būtinas patyręs mokytojas, kitaip pranajamos praktika gali būti pavojinga.

Dažniausiai žmogus kvėpuoja nesusimąstydamas apie šį veiksmą, automatiškai. Dėl to nėra pilnai panaudojamas visas plaučių tūris, kvėpavimas tampa paviršutiniškas. Taip pat dėl patiriamo streso bei įtampos kvėpavimo tėkmė yra sutrikdoma, ir tai daro neigiamą poveikį organizmo veiklai. Pranajamos praktikos metu mokomasi sąmoningai reguliuoti kvėpavimą ir jį prailginti. Stebint oro srautus vystomas gebėjimas pilnai panaudoti visą plaučių tūrį. Tokiu būdu, per nuolatinę pranajamos praktiką žmogaus plaučių talpa didėja, respiratoriniai organai ima efektyviai aprūpinti visas kūno ląsteles deguonimi. Tai gerina imunitetą, paskatina geresnį virškinimą, toksinų šalinimą, smegenų veiklą, sustiprina kūną ir teikia atsparumą ligoms.

Kvėpavimas glaudžiai susijęs ne tik su kūno sveikatingumu, bet ir žmogaus protu bei jo vidine būsena. Gilus ir ritmiškas kvėpavimas padeda atsipalaiduoti, paleisti susikaupusią fizinę ir mentalinę įtampas, pašalinami įvairūs trukdžiai, kurie neleidžia gyvybinei energijai, arba pranai, judėti laisvai. Pranajamos praktika padeda sutelkti dėmesį į vidinę sferą. Stebint kvėpavimą juslės ima rimti, o joms nurimus, rimsta ir protas. Ramus protas – tai pagrindinis veiksnys, kuris padeda neprarandant pusiausvyros priimti teisingus sprendimus bei adaptuotis prie nuolatinės kaitos, vykstančių pokyčių. Pranajamos praktika gilina žmogaus esmės suvokimą, teikia gyvybės apraiškos supratimą.

 

© Mai Ram Yoga