kanciaa

Vieni mokslininkai teigia, kad kančios priežastys yra biologinės, kiti - kad kančia atsiranda iš dvasios... Jogos raštai byloja, kad visos žmonijos būtybės gimsta turėdamos dievišką pradą, todėl iš prigimties jau yra tobulos. Dieviška mūsų prigimtis yra paslėpta nuo mūsų, tačiau bet kurią akimirką galime ją pažadinti ir pažinti.

Mumyse slypintį dieviškumą užgožia neišmanymas. Neišmanymas, Avidya, yra visų žmogiškų būties problemų ir kančių šaltinis. Neišmanymas verčia mus pamiršti, kas esame iš tikrųjų - tai atskiria individą nuo visumos. Mes tiesiog pamiršome, kad esame vientisa Sąmonės ir Energijos išraiška, todėl negalime teisingai savęs suvokti, nesugebame priimti mus supančio pasaulio be išlygų.

Toks požiūris nūdienai gali atrodyti tarsi iššūkis, nes teigia, kad "Aš" yra suvokiamas neteisingai. Juk mūsų visuomenė yra prisirišusi prie gėdos, kaltės, nuodėmės, sklidina nusivylimų, nepilnavertiškumo jausmo. Nerandame ramybės, blaškomės, bėgame nuo savęs, ieškome, tyrinėjame. Nuolat norime kažką įrodyti, jaustis teisuoliais, trokštame pabrėžti savo svarbą, iškelti savo vertę. Pasak jogos, toks požiūris į save ir yra visų kančių priežastis.

Kančia yra nuolatinė žmogaus kova tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos, tarp dieviškos ir gyvuliškos prigimties. Jogos požiūriu, skirtingi švento ir nuodėmingo, rojaus ir pragaro, malonumo ir skausmo poliai yra susiję vienas su kitu. Jie niekaip negali būti atskirti, todėl nereikia kovoti ir prievartauti savęs siekiant atsiriboti nuo ydingų dalykų, nes viskas mumyse yra persmelkta dieviškumo.

Tyrose sąmonės gelmėse nėra paslėptų pavojų. Tereikia stengtis giliau pažinti ir priimti save. Priimdami save be išlygų, atrandame vietos ir stiprioms, ir silpnoms pusėms, sunaikiname blokus, atrandame laisvę ir nebelieka būtinybės vystyti meilę sau, nes ji jau yra. Išsiugdžius teisingą požiūrį į save, palaipsniui pakinta idealiojo "Aš" nuostata, sąmonė plečiasi, mes augame ir aprėpiame beribiškumą. Išmokstame susikurti savyje erdvę, kurioje telpa ir darniai egzistuoja visos energijos - kūno, proto ir sielos.

 

 Teisinga praktika šalina kančias

Jogos praktikų metu žmogus turėtų lavinti nešališko stebėtojo įžvalgą ir stengtis ją išsaugoti visada. Net ir pasibaigus praktikai, stebėtojas turėtų išlikti visų įvykių centre. Jei šio stebėtojo savyje nerandame ar neįžvelgiame, negalime kontroliuoti savęs bei visų procesų – nesugebame darniai egzistuoti savo viduje, todėl patiriame ir kūno, ir psichologines kančias.

Visų kančių priežastis yra įprotis prisirišti prie to, kas mums patinka (raga) ir atstumti tai, kas kelia pasibjaurėjimą (dveša). Nežiūrint to, kad gyvenimo pamatą sudaro kūniškumas, mes esame nuolatiniame konflikte su savimi ir su savo kūnu.  Meditacijos metu, tiesiog pabūdami ramiai bent dvidešimt minučių, galime patirti šį paradoksą. Per tas dvidešimt minučių kūnas ir protas dovanoja mums begalę minčių ir pojūčių, atskleidžiančių, kad visą gyvenimą mes praleidžiame nuolatinėje vidinėje įtampoje, kurią bandome paslėpti arba nuo jos nusigręžti. Mes neigiame, todėl atitrūkstame nuo Tikrovės ir nepastebimai leidžiamės užvaldomi kasdienio gyvenimo liūdesio. Joga tai apibūdina kaip neišmanymą – Avidja.

Prisirišimas, pasišlykštėjimas, nežinojimas ir kiti panašūs dalykai jogoje vadinami sąmonės teršalais – kleša. Tai psichoneurocheminiai žmogaus išgyvenimai, temdantys protą ir skatinantys žalingus poelgius. Kleša yra kančios rūšis, egzistuojanti pačioje būtyje. Egzistuoja penkios kleša rūšys arba kliūtys, trukdančios siekti Samadhi – aukščiausios sąmonės būsenos, kurioje išnyksta dualumas. Tai avidja, asmita, raga, dveša ir abhiniveša.

Avidja – nežinojimas ir savo esmės nesuvokimas, nematymas to, kas yra iš tikrųjų. Tai sąmonės būsena, persmelkta būties nepažinimo kančios, būsena, kai iliuziniai ir laikini reiškiniai laikomi tikrovę. Avidja yra kenksmingų pasaulio dalykų priežastis, sukelianti kančias.

Asmita yra egoizmas, savęs išaukštinimas, puikavimasis, kuris skatina karmos dėsnio neigimą ir negebėjimą atsisakyti klaidingo požiūrio.

Raga – malonumai, susiję su gyvenimo geismu arba kančios, kylančios nepatiriant malonumų.

Dveša - neapykanta, pasišlykštėjimas, atmetimas, nepriėmimas, sąžinės stoka.

Abhiniveša – troškimas gyventi. Kabinimasis į gyvenimą yra susijęs su mirtiems baimę ir visomis kitomis iš jos kylančiomis baimėmis bei potraukiais. 

 

Mai Ram Devi