Praktikuojant Mai Ram Yoga asanų praktiką svarbu:
1. Teisingas ketinimas, sankalpa.
Sankalpa turi įkvėpti ir pažadinti. Teisingas ir užtikrintas ketinimas sujungia protą su pasąmonės gelmėmis, į kurias sudėtinga prasiskverbti. Praktikuodami jogą ir suformulavę teisingą ketinimą, mes galime siųsti signalus į pasąmonę ir informuoti apie savo troškimus. Sankalpa turi būti suformuota prieš pradedant jogos praktiką ir atskleisti, kam žmogui ji reikalinga ir ko jis nori pasiekti. Pavyzdžiui, tai gali būti noras pasveikti. Teisingas apsisprendimas ir praktikos tikslo suvokimas pažadina vidinį energijos potencialą, suteikia jėgų ir padeda pasiekti norimo tikslo. Tačiau, norint įveikti negatyvias samskaras, vien tik ketinimo neužtenka.
2. Disciplina, tapas.
Tapas – tai pastangų sužadintas karštis siekiant pokyčių, disciplina, kuri skatina darbo su savimi procesą ir savižiną. Tai labai svarbu, nes įpročiai sugrįžti prie seno ir išlaikyti nepakitusią realybę yra labai stiprūs. Įpročiai įtakoja mus, nes sukuria saugumo ir stabilumo iliuziją. Čia visada gelbsti mokytojas, kuris tampa įkvėpėju ir pavyzdžiu, užtikrinančiu dvasinį augimą. Jis pažadina išmintį, realybės suvokimo įžvalgą, padeda susikoncentruoti ir priimti pokyčius, išsaugant gyvybinę energiją ir neleidžiant jai išsisklaidyti.
Tapas padeda reikštis tada, kai apsisprendžiame laikytis disciplinos, atsikelti anksčiau, pradėti praktikuoti asanas, kvėpavimo praktikas, medituoti ir t.t. Tapas formuojamas, kai sutelkiame dėmesį į sąmoningą negatyvių minčių, įpročių, emocijų atsisakymą bei kontrolę. Tokiu būdų mes galime išvystyti gebėjimą atsispirti negatyvių samskarų įtakai.
3. Lėtinimas, šani.
Kad atsirastų galimybė padidinti intervalą tarp impulso ir veiksmo, asanos turi būti atliekamos lėtai. Impulso reakcija yra žaibiška, o atliekant asanas lėtai ir su pauzėmis, žmogaus viduje atsiranda erdvė refleksijai. Refleksija – tai pažinimo procesas, kuriuo metu skverbiamasi gilyn į savastį: „Aš“ pasineria į save, analizuoja bei samprotauja. Refleksija tiesiogiai įtakoja senas samskaras ir organizmo reakcijas.
Atlikdami asanas mes susiduriame su kūno ir valios pasipriešinimu. Pradedančiam praktikuoti dažnai kyla noras pabėgti nuo savęs ir palikti asaną. Tai, ką jaučiame asanoje, yra palaiminimas, tad kodėl turėtume atsisakyti to potyrio? Patirdami pasipriešinimą, mes pažadiname tam tikrą kūno dalį, kurioje sąmonė snūduriavo. Ją pažadinus, atsiranda galimybė suvokti tos kūno dalies fizinės ir psichinės įtampos priežastis.
Pasak jogų, kiekvienoje kūno dalyje glūdi sąmonė, o ten kur jaučiame įtampą ir skausmą, slepiasi seni prisiminimai, emocijos, nusivylimai ir kitos įvairaus pobūdžio patirtys. Neversdami jogos mokymo mechaniniu sportu, o sąmoningai praktikuodami asanas, stebėdami kūną ir pažindami savo gelmes, aptinkame savo tikrąją esmę. Vėliau nuoseklaus praktikavimo metu įgytą patirtį galime perkelti į kasdienį gyvenimą, pagaliau pamatyti savo asmenines emocionalias reakcijas ir suvokti, kad kartais elgėmės neadekvačiai. Tai reiškia, kad mes išmokome kontroliuoti save, savo veiksmus, nustojame reaguoti impulsyviai.
4. Žinojimas, vidja.
Vidja padeda prasiskverbti į fizines, psichines ir dvasines savasties gelmes – ten, kur glūdi visų samskarų šaknys. Kai atsiranda vidja, mes suvokiame, kad visi mūsų veiksmai, mintys, elgesys yra samskaros. Žinojimas padeda keisti mūsų požiūrį.
5. Kartojimas, abhijasa.
Kiekvienas pasiekiame tarpsnį, kai norime ir jaučiamės pasiruošę keistis. Tačiau, kai tik pabandome tą daryti, kažkas lyg sukausto mus, atima laisvę. Kas tai per jėga? Tai naujo baimė. Žmogui yra būdinga laikytis seno, o viskas, kas nauja, jį baugina.
Abhijasa – tai dvasinės drausmės praktikavimas, kartotinis veiksmas, išlaisvinantis iš baimių.
Samskaros įtakoja mūsų elgesį ir veikia lyg hipnozė. Jos neleidžia prisipažinti pačiam sau, kad bijome ar tingime keistis, blokuoja laisvės poreikį. Juk sąmoningai nutraukdami ryšį su negatyviomis samskaromis, susiduriame su išgyventa kalte, gėda, nereikalingumo jausmu, nusivylimais. Abhijasa yra praktika, kuri moko kantriai išgyventi negatyvias emocijas ir nesipriešinti nemaloniems jausmams, suvokti, dėl ko kyla pagundos grįžti prie seno. Tik tada ir prasideda pokyčiai.
6. Matymas, aiškumas, daršana.
Suvokę senas sankalpas, turime mokytis teisingai formuoti naujas. Suformavus naują sankalpą (troškimą, siekį, ketinimą), būtina ją vizualizuoti vaizduotėje, aiškiai suvokiant, kad tikrai to norime. Šiame procese turi dalyvauti jausmai ir emocijos, sustiprinantys kokybę – tokiu būdu suformuotam vaizdiniui įkvėpiame gyvybę. Kuo įtaigesnė vizualizacija, tuo sėkmingiau viskas vystosi.
Mokydamiesi priimti save ir naikindami apribojimus, sukuriame savyje laisvės erdvę. Išsilaisvinę iš senų stereotipų, atsiduriame erdvėje su milijonais naujų galimybių. Tačiau labai dažnai atsisakome naujo, nes bijome sugriauti asmeninį „Aš“, pakeisti pasaulėžiūrą. Pakeisti pasaulėžiūrą reiškia numirti ir gimti iš naujo. Naujas gimimas - tai nauja kokybė arba kitoks įsikūnijimas, kuris daro gyvenimą tobulesniu.
Kartais iš žmogaus tenka išgirsti, kad asanų praktika yra ne jam, kad jo kūnas netinkamas, nelankstus, sunkus, sergantis ar paprasčiausiai jam pačiam keliantis siaubą.
Visa esmė slypi ne tame, koks yra kūnas. Būtina suvokti, kad kūnas gali padėti mums vystytis, augti ir puoselėti save. Todėl brandindami kūno sąmoningumą, galime atverti sau dharmos, visatos įstatymo ir konstrukcijos, pažinimą.
Kūno stebėjimas ir sugebėjimas jį priimti padeda prasiskverbti giliau ir atpažinti problemų, ligų, nesėkmių priežastis. Asanoje analizuodami kūno būseną išmokstame nešališkai stebėti save ir suvokti situaciją, kurioje esame. Galime palaikyti ir stiprinti ligą įvairiomis baimėmis, vidinėmis kankinančiomis kovomis, teigdami sau, kokie mes esame nelaimingi, kaip mums blogai... Bet galime ir išgydyti save. Jogos praktikos metu mes tampame stebėtojais ir stovime skausmo bei įvykių centre. Mes nebėgame nuo savęs, o stebime, mąstome, suvokiame. Atverdami savyje stebėtoją, priimame kūną, o tai reiškia, kad priimame ligą, problemą, situaciją, transformuojame ją arba išmokstame adaptuotis. Bėgimas, atstūmimas tik sustiprina problemą ir sukelia dar didesnę kančią, prarandamas džiaugsmas, atitolstama nuo pilnatvės.
Hatha joga yra praktika, besiremianti dviejų polių balansu ir sklindančio ritmiško pulso darna. Poliariškumų jungtis naikina dualumą ir pakylėja į dieviškumą. Sujungdami dešinę su kairę, viršų su apačią, vidų su išore, teigiamą su neigiamu, silpnumą su jėga, dinamiką su statika, laikinumą su amžinybe, mirtį su gyvenimu, kūną su siela, mes jungiamės su Dievu.
Mai Ram Devi