Žmogus, praktikuojantis jogą, per savižiną ir discipliną siekia vienybės su Dievu. Jam būtina gera sveikata, skvarbus protas, aiškus mąstymas, gebėjimas neprisirišti ir atsižadėti. Hatha joga padeda ne tik tai ugdyti, bet kartu ir pasirengti dvasinėms jogos praktikoms, kurios išlaisvina iš dualistinės proto būsenos, leidžia patirti nedualistinę tikrovę.
Nedualistinė sąmonės būsena – Samadhis – yra jogos praktikos kulminacija. Jogas, išsilaisvinęs iš dualumo, bet tebegyvenantis kūne, vadinamas Džyvamuktas. Džyvamuktas yra išsivadavęs iš nežinojimo (avidja) ir materialumo iliuzijos (maja) saitų. Jis jau pasiekęs išsilaisvinimą, todėl nebetapatina savęs su kūnu ir protu. Jo esybė žino, kad yra neatsiejama nuo amžino ir nekintančio Absoliuto – Brachmano.
Mus nuolat veikia aplinka ir prisirišimai. Savikontrolės stoka, konfliktai sukelia destruktyvias organizmo reakcijas. Džyvamuktą aplinka veikia lygiai taip pat, skirtumas tik tas, kad jo vidinė būsena išlieka nepakitusi. Tai reiškia, kad aplinka nesukelia jam vidinių reakcijų, todėl nėra nei negatyvių emocijų, nei žalingų organizmo pakitimų. Prasiplėtęs jogo sąmonės lygmuo leidžia jam dalyvauti visuose gyvenimo procesuose išlaikant beaistriškumą.
Beaistriškumas - tai ramaus proto savybė, leidžianti stebėti vykstančius reiškinius ir procesus nesureikšminant savęs. Tuomet jie netampa asmeniniais, nebūna skausmingi ir nesukelia negatyvių organizmo reakcijų. Taisyklingai praktikuojant jogą ir atrandant vidinį vedlį, nešališką stebėtoją, palaipsniui išmokstama nesureikšminti visko, kas susiję su „Aš“ išgyvenimais, todėl atsiranda vidinė ramybė ir pasitenkinimas.
Mai Ram Devi